Sugrįžti į vaikystės patirtį - vadinasi, grįžti į atmintį, tam tikrą dvilypės patirties režimą. Bet bėgti nuo aktualios dabarties į nesuproblemintą vaikystės patirtį - tai labiau bėgti nuo, nei bėgti į. Perspektyva į atmintį pirmiausia išryškina nepasitenkinimą dabartimi ir tik po to - utopinę tokio nepasitenkinimo įveiką. Vaikystės laimės atmintis – tai suaugusiojo perkurtas praeities vaizdinys, pritaikytas netenkinančios dabarties poreikiams. Ir, žinoma, tai grįžimas ne į vaikystę, o į atmintį apie vaikystę, suteikiant jai tai, ko stokojama dabartyje. Tarp vaikystės patirties ir per atmintį iškelto jos vaizdinio, tarp dar nesuproblemintos būties ir sugrįžimo į ją kaip dabarties problemų suspendavimą tvyro didžiulė praraja. Vaikystė ir sugrįžimas į vaikystę ne tik netapatūs. Svarbiausias atmintimi atkurtos vaikystės privalumas yra turėti tai, ką neįmanoma turėti būnant vaiku – kasdienės patirties išskirtinumo sąmonę. Vaikas nežino, kad jo džiaugsmai ir netektys apdovanoti išskirtinumo/laimės matmeniu; o kai sužino, jis nebėra vaikas. Tokia vaikystės laimės formulė, aptinkama ne turint, o turėjus. Šiuo požiūriu laiminga vaikystė yra paradoksali duotybė, su kuria žmogus niekada nesusitinka, ypač būdamas vaikas. Branda čia apdovanota labai dviprasmiu pranašumu: ji turi vaikystę, bet tik netekties forma.

Tad kas yra Sugrįžimas, ši dabarties atsigręžtis atgal? Sugrąžintos vaikystės patirtis fundamentaliai prieštaringa: vaikystė nepažįsta savo išskirtinumo, nežino, kokia ji laiminga, o kai sužino, ji jau nebe vaikystė, ir savo laimę patiria tik siektinos netekties pavidalu. Šią patirtį būtų galima vadinti iki skausmo netikra, jei tai nebūtų vienintelis įmanomas pasirinkimas, jei svajonę susigrąžinti vaikystę nelydėtų suvokimas, jog vienintelė pasiekiama vaikystės laimė – į laimę perkurtos vaikystės atmintis. Šiame projekte įrašytas poreikis į pasaulį vėl žvilgtelėti vaiko akimis, toks natūralus, rodos, toks žmogiškas, bet jį neišvengiamai lydi iš vaikystės išaugusios brandos atodūsis. Grįžti į vaikystę, nors trumpam, įmanoma tik su patirtimi, kurios vaikystė nepažįsta. Paprasčiau tariant, noras būti vaiku - visada jau suaugusiojo noras. Menas gražus – ir kraupus - reikalavimu įsižiūrėti į save: kieno sieloje vaikas dar moka žaisti, o kieno pati siela – miręs vaikas? Žmogaus brandą apibrėžia vaikystės netektis, dabarties forma, gražiausius dalykus kildinanti iš praeities, iš vaikystės atminties blykstelėjimų, bet žmogui pastarieji duodami tik į svajonę įvilktos stokos, kraštutinės ir neperžengiamos ribos pavidalais. Galbūt menas apdovanotas galia svajoti apie vaikystę, tačiau ši svajonė neišvengiamai utopinė, vadinasi, nerealizuojama, ir todėl dar patrauklesnė.

Svajonė apie laimingą vaikystę – universalus būdas spręsti dabarties problemas, laimingą praeitį projektuojant į geresnę ateitį. Sugrįžimas – ne tik filosofavimas apie vaikystės svarbą meno priemonėmis. Taip pat tai labai konkreti, skausmu permerkta svajonė apie karo atimtus namus, prarastus artimuosius, apie trapią viltį tai susigrąžinti. Apie norą grįžti į tikrovę iki karo, staiga tokią geidžiamą, bet, žinoma, nebepasiekiamą it vaikystė. Sugrįžimas reikalauja stiebtis aukštyn, bent vaizduotėje stoti greta ukrainiečių, mokančių milžinišką kainą už tai, kuo tiki ir dėl ko kovoja. Taip, pirmiausia projektas spinduliuoja viltį, bet jos vėliavų plazdėjime paslėpta geidžiamos ateities kaina. Tokia vilties prigimtis – siekti ateities nesitaikstant su dabartimi. Viltis ir karo tragedija, mokama kaina ir tikėjimas, kad visos netektys nėra veltui. Ir nesvarbu, kad geltonas kraujas ant vėliavų tėra simbolis; jis neleidžia pamiršti tikro kraujo, liejamo Ukrainoje. Sugrįžimas yra VDA ir Kauno menininkų rodomas solidarumo ženklas, netiesmukas forma, bet aiškus turiniu - mes su jumis, Ukraina.
 
Stanislovas Mostauskis

Ekspozicijos autorius: Saulius Paliukas (VDA Kauno fakultetas)
Ekspozicijos architektas / kuratorius: Rimantas Giedraitis (VDA Kauno fakultetas)
Garso takelio autorius: Volodymyr Antoniv (Lenkija / Ukraina)
Judesio choreografija: Dovilė Petkūnaitė, Mantas Stabačinskas
Ekspozicijos organizatoriai: Jonas Audėjaitis, Rimantas Giedraitis (VDA Kauno fakultetas)